Asketizmas

Asketizmas - malonumų atsisakymas, kartais apibrėžiamas net kaip savęs alinimas ir kankinimas. Asketizmą propaguojantys žmonės negali leisti savo juslėms jų valdyti. Tai vidinės ramybės, dvasinio nušvitimo siekimas. Nors dauguma mano, kad asketiškai gyventi - tai atsisakyti bet kokių šventimų, tai ne tiesa. Tačiau šventimas turi būti prasmingas. Svarbiausias asketizmo tikslas - išlaisvinti žmogų iš bet kokios tuštybės. Didžiavimasis savo asketišku gyvenimu, paprastumu ir gerumu taip pat tuštybė. Būtina paminėti, kad iš esmės asketizmas atsirado dėl religinių priežasčių, siekiant eiti Kristaus pėdomis, tačiau vėlesnės asketizmo formos dažnai neturėjo jokių sąryšių su religija.
Kodėl aš prakalbau apie asketizmą? Mane šita tema visada labai domino ir veikiausiai dėl to kalta mano tuštybė. Turbūt kiekvienas iš mūsų pagalvoja apie tai, kodėl jis gyvena žemėje, koks kiekvieno iš mūsų tikslas ir ar jis apskritai kaip toks egzistuoja. Gal nėra jokių prasmių, jokių tiesų, jokių normų ar taisyklių. Nėra ir vertybių, jausmų, viską žmogus sugalvojo, tarkim todėl, kad būtų paprasčiau tvarkytis su vis gausėjančia visuomene. Gal vienintelis gyvenimo tikslas - gerai praleisti laiką, linksmai nugyventi ir tiek. Juk niekas neįrodė, kad būtina būti geru. Žmogus pats sau susikūrė įstatymus, kurių didžioji dalis tikrai neseka biblijos mokymu (apie religiją čia kalbėti neketinu). Dažnai man išvis kyla klausimas, jei žmogus nebūtų nuo mažumės auklėjamas visuomenės, ar jis suprastų, kas yra gera, o kas yra bloga? Ir jei gėrio ir blogio supratimas užkoduotas mumyse, tai kodėl dalis žmonių elgiasi blogai, net žinodami, kad tai nėra teisinga. O jei tokios sampratos mumyse nėra, tai kodėl tada mes turime tikėti kažkieno kažkada nustatyta tvarka?
Man pačiai gėda prieš save dėl tokių minčių. Bet niekaip negaliu rast atsakymo - ar man taip pat smarkiai spaustų širdį, jei aš būčiau augusi visiškai viena, kokioje nors negyvenamoje saloje ir pavogčiau iš mirštančios beždžionės paskutinį maisto kąsnį, kaip man dabar spaudžia, kai neįmetu į sutrešusį puodėlį nė vieno cento išbadėjusiai senolei, rymančiai prie aušros vartų? Keistas palyginimas. Bet vis gi, kas yra sąžinė? Kas yra meilė? Kas yra kaltės jausmas? Ar šitie jausmai manyje užkoduoti?
Pradėjau apie asketizmą, nes būtent šita ideologija itin artimai susijusi su man rūpimais klausimais. Ar aš turėčiau pasirinkti asktišką (ar bent jau tiesiog prasmingą) gyevnimą, kuris nebūtų paremtas malonumų troškimais, pasilinksminimas, ar turėčiau pažaboti savo tuštybę, nes visa tai, kas paviršutiniška nėra svarbu, nes mūsų laukia dar kitas amžinas gyvenimas, kur mes turėsim būti geri. O jei aš suklysiu pasirinkdama kelią? Jei gyvensiu prasmingai, neleisiu savo kūno geiduliams manęs valdyti ir galiausiai paaiškės, kad aš klydau? Kad mūsų egzistavime vienintelė prasmė yra valgymas ir gėrimas - nes jie palaiko mūsų gyvybes - ir daugiau nieko! Kas tada? Aš būsiu praradusi savo laimingą gyvenimą ir savo laiką? O kas jei viskas įvyks atvirkščiai?
Žinau, šitie svarstymai nėra itin brandūs, juolabiau nederėtų abejoti gėrio ir blogio sąvokomis. Atsakymo turbūt rasti neįmanoma. Bet man vis tiek visada skauda širdį, kai pamatau skriaudžiamą vaiką ar vienišą žmogų ir net jei man šie jausmai nėra įgimti, jie vis tiek be galo stiprūs.
O galbūt svarbiausia gyventi tuo, kuo tiki, taip, kaip tiki. Ir tada Tavo pasirinkimas atrodys ir bus teisingas.
O kuo tikiu aš?
Gėris ir blogis.

1 komentaras:

  1. Nuostabios įžvalgos ir gražios mintys - sutinku su jomis, dažnai man pačiai kyla panašūs egzistenciniai klausimai. Malonu sutikti bendramintę. :)

    AtsakytiPanaikinti