Tau.

Sveikas,

rašau Tau, nes šiandien Tu ir vėl pasirodei. Taip nutinka kasnakt. Tu visada pasorodai taip pat, bet drauge ir kitaip. Kartais Tavęs nekenčiu, nes ateini neįspėjęs ir be priežasties. Gyvenime sujaukei viską, kas iki tol buvo brangu. Sugriovei ankstesnį pasaulį ir jame pastatei naujus miestus. Tai vis dėlto, kas Tu? 

Vakar kavinėje ilgai sėdėjau prie lango. Sau užsakiau juodos kavos. Ir nors Tavęs nebuvo, užsakiau ir tokios, kokią Tu mėgsti. Gatvėje žmonės skubėjo namo. Prisimenu, kaip prieš pusantrų metų manęs paklausei: "Ko norėtum Kalėdoms?". Tai pasakei šypsodamasis, smakrą padėjęs ant sunertų pirštų. Tada sugalvojau norą. Praėjo pusantrų metų ir aš vėl mūsų kavinukėj, kurioje stiklą padengia lietaus lašai, o norai išsipido... Aš gyvenu Tavimi, kai lyja lietus ar ant akių krinta snaigės. Panašiai, kaip į širdį patenka kiekvienas žodis, kurį pasakai ryte atba prieš užmiegant. Gyvenu Tavimi ir tada, kai naktį užmerkiu akis, nes tada Tu ateini ir būni kartu visą naktį. Lygiai taip atėjai ir šiąnakt. Meilė, ieškodama savo antrosios dalies, gali nukeliauti į tamsiausius tunelius, įkopti į aukščiausius kalnus ir pasiekti tolimiausius kraštus. Bet yra viena išlyga. Meilė turi būti abipusė, nes viena sau, net maldaudama Dievo, ji neperbris mažiausio upeliūkščio, blaškysis ir niekas į ją nekreips dėmesio. Tokiai meilei kiekviena  minutė virs valandomis, valanda - paromis, o dienos - metais. Tai koks gi skirtumas? Jokio, nes tai vis tiek ta pati meilė. 

Išėjusi iš kavinės stovėjau gatvėje. Vėjas sklaidė lapus. Viskas taip pat kaip ir prieš pusantrų metų, kai pasimatėme bene pirmąjį kartą. Priėjęs tada apkabinai ir sušnibždėjai: "Ar galiu Tave pabučiuoti?". Nusišypsojai. Anądien lapai vėl šnabždėjo, nors Tu nepasirodei. "Jis ateina" - sakė lapai, o jų šnabždesys po Tavo kojomis darėsi vis garsesns. Tyliai priėjęs uždengei akis. Žinojau, kad tai Tu. Iš pirštų galiukų, odos ir drėgnų delnų kvapo. Jį atpažinčiau iš tūkstančio kvapų. Tu vis dar laikei delnais uždengęs akis. Tai tikrai Tu, nes žinau, kokiais intervalais iškvepi orą, o Tau besišypsant atodūsį atpažinčiau net užsimerkusi. Tai tikrai Tu, nes iki skausmo pažįstami plaukai švelniai kutena skruostą. Gali nekalbėti, gali tyliai prieiti lyg katinas ir neduoti nė vienos dingsties Tave atpažinti. Ką bedarytum ir kaip besistengtum, visada žinosiu, kad tai esi Tu. 

Bet Tu neatėjai. Dabar ateini tik anktį. 

Vakar mane apėmė keista būsena. Prisiminiau mūsų pokalbius nuo pirmos pažinties dienos. Kartais jie užtrukdavo kelias valanadas, o per jas nuotaikų kaita pirmindavo supynes arba vaivorykštės spalvas. Pamenu, kaip tada pasakei kelis sakinius. Tai buvo riba. Peržengėme ją drauge, palikę senąjį gyvenimą ir daruge pradėję naują. Ji kaip atskaitos taškas nuo žaismingo kalbėjimo vakarais iki pasiryžimo užaugti kartu. Nuo ryžto iš palėpės iškraustyti senus daiktus ir paruošti vietą naujiems. Nuo noro uždažyti paveikslus ir nutapyti naujus. Tada apėmė keista būsena, nes po tokių sakinių likau nuoga, nusimetusi drabužius po kojomis. Atrodo keliavome ten, kur upės keičia vagas... 

O dabar pas mane lyja ir atrodo, kad tai Tu beldi į langą. Šį vakarą sunku ištverti minutes be Tavęs ir išvis, ar ateis tokia minutė, kai išties galėsiu pajusti Tavo rankas. Noriu kažkaip Tave paliesti, nes man, matyt, tada būtų ramiau. Sinoptikai pranešė, kad lis dar kelias dienas, bet bus šilta. Lis - o man atrodys, kad tai Tu beldi į langą. Tu žiūri į mane pro stiklą. Akys išdavikės. Gal aš viską sau tik įsikalbėjau? Gal Tavęs apskritai nėra? Įsikalbėjau bučinį, prisilietimą? Įsikalbėjau tūkstantį ir vieną naktį? Įsikalbėjau tai, ką mato akys. Akys išdavikės. 

Kai Tu pirmą kartą atėjai iš praeities pirmiausia nutirpo pirštai. Vėliau apėmė vidinis virpulys, peraugęs į nekontroliuojamą drebulį. Kodėl taip pasielgei? Nežinojau, ką sakyt, nes tą akimirką tiesiog norėjau būti su Tavimi erdvėj lyg plunksnos. Dabar Tu ateini beveik kasnakt. Įpratau Tave turėt. Ar įmanoma numirt iš ilgesio sapnams? Jei nustočiau Tave sapnuot... 

Tu į sapnus ateini neįspėjęs... Juk galėjau bent jau paruošti Tavo mėgstamos arbatos. Ir pyragėlius su cinamonu taip pat. Žinojau, kad galėjai tai padaryti iš anksto, bet gulėjau ant lovos, o Tu tyliai pravėrei duris ir atsisėdai ant atlošo viršugalvyje. Nežinau, kokia tai vieta. Tarsi viešbutis, kur žmonės svetainėje susirenka žiūrėti niekam neįdomių laidų. Žinojau, kad norėjau kažką pasakyti ir ieškojai tam dingsties. Iš kažin kur ant kilimo mėtėsi nuotraukos. Vienur aš maža, kitur didesnė, o dar kitur nuotraukoje buvome kartu, nors to laiko jau nėra. Vengei pažiūrėti į akis, bet kažkurią akimirką žvilgsniai susitiko. Ir vėl atėjai neįspėjęs... 

Aš kartais bijau pati savęs. Galbūt aš tikrai Tave tik sugalvojau. Sugalvojau mus, kad pažinčiau liūdesį ir džiaugsmą. Kad sykiu skaudėtų taip, jog norėčiau išnykti, o virpulys nepraeitų visą naktį. Sugalvojau Tave ir tada, kai buvai trumpam pasirodęs ir nepamnu kada - pradingai. Kai Tu vėl dingai, iš naujo sugalvojau Tave ir mane, vien tam, kad galėčiau gyventi. 

Nudeginai žvilgsniu ir pasidaviau. Kritau į Tave kaip akmuo bedugnėn. Pasidaviau ir neprisimenu, kas buvo prieš tai ir nežinau, kas vyko vėliau. Tiesiog pasidaviau ir pradėjau laiką skaičiuoti nuo tos akimrikos, kai pažinau Tave. Vis dar kvepiu Tavimi ir tas vidinis virpulys krečia kūną. Kaip ilgai Tavęs maldavau neleisti, kad tai pasibaigtų... Bijojau, kad kai tai praeis, neištversiu nė dienos. Kaip tik tada viskas pasikeitė. Ir ištvėriau. Bet turbūt tik todėl, kad pas mane Tu ateini naktimis. Ko gero, meilė pati didžiausia gyvenime kvailystė. 

Bet aš Tave myliu. Ir ačiū, kad vis dar pas mane ateini. Aš myliu savo sapnus - kitaip man nepavyktų. 

~K.K.~

(Įkvėpta G. Stanišausko "Laikrodininko")