Jurgis Kunčinas "Tūla"

"kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais - tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, - nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?"

"bet aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti"

"Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą (esame  tik silpni padarai, mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas, nėra ko drovėtis savo menkumo, fiziologijos ir iš nepažįstamų protėvių paveldėtų ydų!) - man užkaista sprandas, ima svaigti galva - ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man."

"O gal tiesiog nesuspėjome - juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol... tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti... Jie ne tik apraizgo, bet ir taip pakeičia, kad negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim."

"Klausyk, Tūla, ar atsidūrusi mirusiųjų karalystėje tu bent iš pradžių nepajutai liguisto gyvųjų smalsumo mirčiai, bjauraus smalsumo, kažkuo panašaus į tą, kai žmogus, užuodęs šlykštų kvapą, nebėga šalin, nesuka nosies, o priešingai - kiša tą nosį, kiek tik leidžia drąsa, arčiau, šniurkščioja, dairosi, lankstosi, godžiai geria tą kvapą, lyg šuo seka paskui jį, kol galiausiai pats pražūva? Argi ne taip, mieloji?"

"Kai jiedu pradingo, aš stačiom akim žvelgiau į suodžiais apkritusį miestą, aptrauktą tinklais, pristatytą radarų, draudžiamųjų ženklų, užkardų ir visokiausių kliūčių, nualintą liūdno gyvenimo, bet vis teik besotį, alkaną, godų ir žiaurų miestą, ir jau suvokiau: esu pasmerktas likti čia netgi virtęs šikšnosparniu, kurio arba nekenčia, bijo, arba visai o visai nepažįsta! Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą, nuolatos saugotis netik žmonių, bet ir tų pačių šikšnosparnių, tikrųjų. Slapstytis nuo saulės ir žvaigždžių, nesirodyti net prieblandoje nei tau, Tūla, nei skaisčiaakėms moterims iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės, kur mane sumuštą, kruviną vieną naktį atvežė mėlynas furgonėlis; jie išvilko ir paguldė mane lauke prie priimamojo durų - tokie patys mėlyni milicininkai, o skaisčiaakės nuvilko mane į karboliu dvokiantį koridorių ir paliko: girtas!"

"netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmasis juos pakartos neklaustas..."

"Mylėjau tave, bijojau, kad nueisi, pasiklysi mieste, prasmegsi pamiršto uždengti vandentiekio ar dujotekio angoje ir tiesiog ištirpsi rūke."

"Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žalius valgyklinius barščius, gerti vyną, rūkyti kiemuose ir laiptinėse, bastytis po drungną, suodžiais apkritusį miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rūgštynes... Ir netgi daugiau - pamažu žilti, senti, pliaukšti vis didesnius niekus - tikriausiai taip ir turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus - jie patys taip norėtų elgtis, bet negali - varžosi, mykia, širsta patys ant savęs. Mat visur ieško priežastinio ryšio."

"Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų - mūsų niekam nėra... Pasaulis už lango skriejo, fermentavosi, dūzgė, puvo, galando dantis ir kibirkščiavo, o aš jaučiau savo delne krūtį po Tūlos megztiniu - po plonais siūlais tuksėjo paukščio širdis."

"Laikiau ją glėbyje, galėjau prisirišti ją prie savęs diržais, karnomis, virvėmis - Tūla jau užmigo - o mane suėmė baisi neviltis - žinojau, kiekvieną akimirką jau galiu ją prarasti, netgi jusdamas jos kūno šilumą po delnais, net girdėdamas jo tylų sirpimą per negilų pavakarės miegą... Tokia neviltis kartais taip sustiprina regą ir išdildina klausą, kad vieni iškart praregi, kiti iškart apanka..."

"Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo - man, žinoma, tik man! - ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys."

"Bejėgis aš buvau, bet tu, Tūla, dar didesnė bejėgė. Kiekvienas, pažvelgęs į mudu iš šalies, greičiausiai būtų pasakęs, bėkit vienas nuo kito kuo toliau, pražūsit! Kad aš ir taip pražuvęs, būčiau atsakęs tokiam graudentojui, o ką būtum atsakius tu, Tūla? Juk dar kentei, dar ir kaip kentei! Bet niekas nieko neklausė. Užmindėm nuorūkas ir išlindom pro angą į staiga apniukusią gatvę. Sudie!"

"O Tu ten miegok, miegok ir nieko neįsileisk...  aš juk dar sugrįšiu, išvogsiu tave... sumokėsiu didelę išpirką... keturiasdešimt kuprių, apkrautų auksu ir brangakmeniais, ar pakaks?..

"Ne dvasiai, ne pašnekesiams apie pasaulio tuštybę, ne saulėlydžių palydoms - Pietuose temsta ūmai! - kūnui. Dievas nepašykštėjo jai talento ir meilės mene - Maryš viską darė taip natūraliai, tarsi siurbtų prinokusį persiką ar žiodintų raustelėjusią pipiro ankštį... net apkvaitęs jutau tąjį natūralumą, buvau jai dėkingas ir nė žodelio nepratariau, kai ji it žebenkštis slystelėjo nuo manęs ir pradingo, o vėl atsiradusi prie vaišių stalo, nė nežvilgtelėjo mano pusėn..."

"Vilniuje, Tūla, Tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebuvo - nei Tavęs, nei prošvaistės tarp žemų užupio debesų. Žvelgiau į savo apšepusį veidą balų ir alaus bokalų veidrodėliuose ir nežinojau ką veikti toliau - gyventi ar nebegyventi."

"pamaži galima, ko gero, susitaikyti su viskuo: su griūvančiu ant galvos dangumi, su vis labiau išsigimstančiu savo paties šešėliu, netgi su tuo, kad iš visų jėgų įsignybęs nejauti skausmo. Reikia dar aštresnių pojūčių, dar žiauresnės kasdienybės, kad įstengtum krestelėti galvą ir pašiurpti: Čia aš?"

" Su viskuo gali susitaikyti... kad esu mažas pilkas grumstas, kad niekad nebus geriau, kad šešėlis nuo tavo kūno krenta vis ilgesnis ir juodesnis, nors diena dar ilgesnė už naktį... Dėkoji, ne, ne likimui, juostaraščiui, už kampą jo malkinėje, kurią jis vadina dirbtuve,-"

"Tu, sako ji, lūpos vis dar lyg patinę, visuomet jos man kėlė virpulį, virpulį ir geismą... švari, liūdna, tamsiagymė, jau įsispyrusi į basutes, kažkur tarsi skubanti, nors aš dar nė žodžio nepratariau..."

"toji savaitė likimo dovana... kuo ji būtų pavirtusi, jei... bet tada ir aš nebūčiau... ne, šitaip negalima! Bet kas nuneigs, kad ne? Laimingi gražiuoju atsisveikinę žmonės? Tikriausiai."

"Ne, ji tikrai užsnūdo... Laumžirgis, drugelis, peteliškė. Šiltas, rusvas, žalmargis laumžirgis chaki sijonu, aukštakakliu berankoviu... nenubučiuotu kaklu."

"Eima? Kur? Pats žinai... Ir duok man dar mūsų vyno, viskas man šiandien galima, leidžiama, nepaisant idiotų, iškrypėlių ir apsišaukėlės moralės policijos!.. Viskas? Viskas, viskas!"

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Menininkas, alkoholikas, įsimylėjęs beprotis. Jo meilė buvo neišpasakytai didelė ir graži, mylėjo jis Vilnių, vyną ir Tūlą, tik nežinia, ką labiausiai. Vilniaus bohema, nuspalvintas Užupio vaizdas, naktinis kūrėjo gyvenimas, jo mintys, persikūnijimas. Meilė Tūlai - meilė meilei. Plaukiančios, nenuoseklios mintys, skaudžios XXa. antrosios pusės aktualijos, graudi meilės istorija, savianalizė - viskas susipina "Tūloje". Paliko neišdildomą įspūdį.
~K.K.~