"Taip puiku yra kaltinti ką nors dėl tave ištikusių nesėkmių. Nusispjauti man į posakį , jog laisvas žmogus, kai jį ištinka nesėkmė, nekaltina nieko, išskyrus save. Niekad nesijaučiau esąs laisvas. Bet to, save kaltinti gali, kai esi saugus, kai turi pakankamai pinigų, kai meilužė patenkinta tavo erekcija, o skrandis nepaiso alkoholinių gėrimų maišymo, bet gyventi vis tiek nuobodu - tuomet kaltink save kiek tik lenda. Tačiau dabar save kaltinti būtų kiauliška, nes mano nieko, išskyrus mane, nebeliko. Koks kvailys pjauna šaką, ant kurios tupi. Esu nupjovęs šimtą tokių šakų, nes manydavau, jog griauti bet kokį pastovumą ir yra tikrasis autentiškumo ieškojimas.
Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtis, o norma."
"Bet kad ir koks žmogus būtų skeptikas ir cinikas, vis tiek jis turi kokių nors idiotiškiausių silpnybių, kurias įprasta vadinti viltimis arba svajonėmis."
"Puikybė, puikybę galima bent pakęsti, nes ji autonomiška, orientuota į savininką, bet įkyrumas - už jį žmones reikėtų sodinti pakelėse ant kuolų, su lentelėmis ant krūtinių: "Aš - įkyrus"."
"Kartais žmogui nei vienos rankos būna per daug, net su viena ranka jis kėsinasi daryti šunybes."
"Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum, kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje - kelių, takelių, plentų raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai - nekeista, kad paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir negailestingai dergia mums ant galvų."
"Mūsų oda dar drėgna ir šiek tiek pašiurpusi, įsitempusi nuo šalto jūros vandens, mes jau geriame vyną dviejų mažyčių kopų tarpeklyje, ji man nieko nepasakoja apie savo gyvenimą, aš jai nieko nepasakoju apie savąjį, galbūt mes ir negyvenome iki šiol, ir dabar negyvename, tik slystame smilčių paviršiumi, byrame, kažkam tarp pirštų"
"Kuo įžūliau meluoji, tuo akivaizdesnė tampa tavo teisė ginti savo melą kaip ir kokią nors kitą vertybę pasaulyje, praradusiame hierarchiją. Žmonės nemėgsta tik tų melagių, kurie sugeba meluoti geriau už juos."
"aš irgi nesuprantu, kodėl kare užmušti žmogų vadinasi pareiga, o taikos sąlygomis - žmogžudystė"
"Moterys - tokie sutvėrimai, kurie yra labiau tamsos nei šviesos. Galbūt ne visada, galbūt retkarčiais, atrodo, kad jos net kartais turi sielą, o kartais - ne. Vyras, kad ir koks jis būtų, arba turi, arba ne, bet siela jam pastovus dydis. Moterims - kintantis."
"Tačiau įsimylėjęs būni toks debilas, kad žodžiai "savigarba", "orumas", "kantrybė", arba posakis "laikas viską išgydys" atrodo nė velnio nevertas šlamštas."
"Mergina - žvaigždė. Vulgariai skamba, bet negaliu pakeisti. Jos gyvena tik naktį, galbūt tik naktį jos ir atrodo neįtikėtinai patrauklios bei geidžiamos, originalios ir beveik nerealios, galinčios mus, lengvabūdžius, be aiškaus tikslo ir be socialinių normų tamsoje klaidžiojančius vyrus, nuvesti į pasaulio kraštą, į teisingą, saugią ateitį, bent jau - į šiltą ir sausą pastogę."
"Žinome, kaip žudyti, nelabai nutuokiame, kaip gyventi"
"Yra moterų, kurios sutvertos veistis, dauginti žmonių padermę, moterys patelės, kurioms vyrai nėra dialogo partneriai, tik sėklos nešiotojai, jų vaikų maitintojai ir globėjai, ne daugiau.
Yra moterų, kurios sutvertos dulkintis, kurios skirtos kelti vyrams geismą ir kraustytis iš proto dėl jų net gerai nežinant, kas darosi. Jos tiesiog tokio pobūdžio, kurviško ir be galo mielo, jos traukia kaip žemės trauka, be jų jautiesi nesvarus, o nesvarumo būsena nepakenčiama"
Sigitas Parulskis - "Trys sekundės dangaus"
Skaitydama norom nenorom vis pagalvodavau apie savo tėvus, jie juk irgi priklauso rašytojo kartai, tai, kuri žiūrėdama į jūrą nemato nieko. Nedrįsau jų tapatinti su Parulskio personažais, galvojau tik kiek daug dalykų jie supranta, o aš - ne. Parulskio kalba įtraukia, prirakina, prikausto. Vientiso siužeto nebuvimas kuria paslaptingumą, su lengva ironija, cinizmu perteikti karo vaizdai šiurpina. Skaitydama vėl gi prisiminiau Zigmo Stankaus "Kaip tampama albinosais". Karo aprašymuose galima rasti daug panašumų, tie patys įvykiai, tas pats laikotarpis, tos pačios teritorijos, tačiau Parulskis apie tai kalba tarsi pro šydą, užslėpęs baisumus, tarsi girto kario akimis, arba jau išprotėjusio kario, kurio nebegąsdina niekas, kuriam niekas nebebaisu.
Tarpas. Tarpo įvaizdis bene stipriausias romane. Mus visus skiria tarpai, laiko tarpai - ne erdvės. Jie skiria vyrą ir žmogų, moterį ir vyrą, jų abiejų orgazmą, skiria kartas, skiria požiūrius, tie tarpai kalti dėl nesusikalbėjimo, ir nesvarbu, kad tai viso labo trys sekundės...
Alkoholis, moterys, sunkus desantininko likimas. Meilė, kurią patirti vėl gi trukdo tarpas, tarpas tarp žmogaus ir vyro. Šita beviltiška meilės linija priminė Jurgio Kunčino "Tūlą". Drįsiu pasakyti, kad naujosios lietuvių literatūros personažai vyrai - silpni, palūžę, nusikamavę, besigailintys savęs, kai tuo tarpu moterys stiprios, stipresnės už viską.
Sužavėjo kažkur padangėse skraidantis S. Parulskio kūrinys, privertė išnykti visus tarpus tarp kartų, tarp vyro ir moters požiūrių. Tarsi "sąmonės srautas" - hipnotizuoja. Kelios valandos dangaus.
~K.K.~
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą