Mėsgalis.

Man skauda. Širdį? Taip. Mėsgalį krūtinėje, kuris nuo senų senovės yra idealizuojamas, laikomas meilės šaltiniu, jausmų įkvėpėju, o išties veikiausiai jis tiesiog varinėja kraują - palaiko gyvybę. Lyg ir prasmingas ir svarbus tos mūsų garbinamos širdies darbas, bet ar tas "gyvybės palaikymas" gali būti laikomas kažkuo... daugiau. Širdis, siela, jausmai ir t.t. Visi tie dalykai apie kuriuos XXI amžiaus žmogus girdėjo esant, bet jam dar neteko su tuo susidurti. Labiausiai gąsdina tai, kad ir aš pati esu viso to dalis, to kraujo varinėjimo, lėkimo, maištavimo prieš visus ir prieš viską. Žinoma, visada galima pradėti idealizuoti tą "širdies" kaip tokios nebuvimą, mes gal dabar kaip XX amžiaus amerikos bitnikai ar hipiai - laužom standartus, bandom išsilaisvint. Tik iš ko? Gal bandom nusimesti tarybų valdžios mums primestus pančius ir rėmus, sovietinę įtaką. Bet ar gi XXI amžiaus vaikai jaučia tą sovietinę dvasią, mes gimėm ar bent jau augom laisvi, nevaržomi - laisvoj tautoj, laisvoj Lietuvoj... 

Tai kas gi čia dabar vyksta per "širdies" nebuvimas, moralės nepaisymas, bet kokių taisyklių pažeidinėjimas. Nebėra šeimos kaip vertybės, nebėra tautos, nebėra idealios, tobulos meilės (tik kelios skaitančios paauglės dar žino apie ją iš A.Diumos romanų...). Mums galima viskas, galima nevertinti ištikimybės, galima išduoti, galima manipuliuoti, meluoti, galima žaisti, galima nebeturėti tėvynės, galima neturėti namų, galima mylėtis su nepažįstamuoju, apskritai galima mylėtis vos sulaukus keturiolikos (o gimdyti dvylikos?!), mums galima nemylėti, nesituokti, negimdyti vaikų, galima nepasiilgti tėvų ir jų nesuprasti, galima neprisiminti draugų gimtadienių (primins socialiniai tinklai), galima rūkyti, galima "pūsti" - viskas mums galima. Viskas mums ledžiama! 

Tik jokiu būdu negalima neturėti pinigų, neturėti socialinio statuso ir būti ištikimiems. 

Svarbiausia - uždirbti milijoną, dar niekas nesugalvojo, kur tą milijoną reikėtų padėti (laikyti kojinėje, banko sąskaitoje, pralošti, pragerti, važiuot į "Primark" apsipirkti?), turime būti gerbiami, užimti geras pareigas ir fotografuoti "asmenukes" facebook'ui, su "aviatoriais" ir papūstom lūpom (jei ne lūpos, tai papūsti "bicai"). Mes jokiu būdu negalime mylėti vieno žmogaus ir būti tik su juo vienu. Taip nemadinga. Taip nebūna. Viena draugystė, antra draugystė, trečia draugystė, pirma santuoka, antra santuoka, trečia, ketvirta... Išmokom teoriją - Meilė trunka tris metus, tik nebuvo ten parašyta, kas atsitinka po trijų metų. Tai kažkaip savaime įsipiršo išvada - meilė baigiasi... o va tada jau reikia ieškoti naujos. Biustas, kojos, sijonas - BMW, bicas ir litai, tai viskas ko reikia meilei (kuri trunka tris metus). 

Ir visi tokie laimingi... Pasimetę tarp banknotų skaičiaus kojinėje, tarp draugų skaičiaus facebook'e, tarp partnerių skaičiaus lovoje... Natūraliųjų skaičių daugyba, dalyba - kaip sviestu patepta. Tik niekas neišmokė surasti tą nežinomąjį X...

Ir vis tiek, taip maudžia tą mėsgalį. Gal infarktas ar ką?  

----------------

Šiandien mačiau, žmonės dar moka verkti, kai kartais lygtis išsisprendžia. Nežinau, reikia liūdėt ir užjaust verkiančius ar džiaugtis, kad yra dar keli, kurie lygtis sprendžia? 

Maudžia krūtinę tas prakeiktas infarktas, bet vis dar tikiu - pravirgdys visus - jei ne ašarom tai širdį! 

----------------

Jei žmonės dar verkia - tai žmonės dar jaučia!