Žmogau, jei dievas būtų, jis niekad nebūtų leidęs to, ką aš savo akimis esu regėjęs. Tegu anie turi dievą."
" ne bulius žmogų subado, o žmogus pats pasismeigia ant rago."
"Seniau turėjom religiją, kitokių kvailysčių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia."
"Saulė pakils aukščiau, ir liūdnumas išsisklaidys. JIs kaip migla."
"O žinai, ir bjaurioje moteryje glūdi kažkoks jausmas, kuris apakina įsimylėjusį vyra. Tuo jausmu apakini jį, o drauge apanki ir pati. Paskui vieną dieną jis ūmai praregi ir pamato, kokia tu bjauri, ir tu pati pamatai, kokia jam atrodai bjauri, ir netenki sykiu ir vyro, ir to jausmo."
"O gal bijai, tarė jis sau, kad nepaaiškėtų, jog to nebuvo, jog tai netiesa, jog tai nelyginint sapnas apie tai, kaip ateina filmuose matytos moterys ar tavo buvusios merginos ir guli su tavimi tame maiše ant pilkos aslos, ant šiaudų daržinėse, arklidėse, corrales ir cortijos, miškuose, garažuose, sunkvežimiuose, Ispanijos kalnuose? Visos jos ateidavo pas jį į maišą, jam užmigus ir būdavo daug meilesnės negu gyvenime. Gal ir dabar tas pats? Gal tu bijai paliesti ja, bijai įsitikinti, ar tai tiesa? Galbūt bijai ir tikriausiai viską tik įsivaizdavai ir susapnavai?"
"Ir anokia čia pagalba - klausytis ir tylėti"
"Paskui buvo sumaigytų viržių kvapas ir šiurkštūs stiebai jai po galva, ir skaisti saulė ant jos užmerktų vokų, ir visą gyvenimą jis prisimins jos kaklo išlinkimą ir jos galvą tarp viržių šaknų, ir lengvą virpėjimą jos lūpų, ir plastejimą blakstienų, kietai užspaustų prieš saulę ir prieš viską, ir nuo saulės, plieskiančios į užmerktas akis, ji regėjo vien raudonas, gelsvas, rusvas it auksas dėmes, ir viskas tos spalvos, viskas tos akinančios spalvos. Jam tai buvo tamsus tunelis, vedęs niekur, paskui niekur ir vėl niekur, dar kartą niekur ir amžinai niekur, alkūnėmis atsirėmęs žemės, grimzdo niekur, į tamsų nesibaigiantį niekur, atkakliai dar ir dar i paslaptingą niekur, šįkart ir amžinai niekur, dar kartą jau bejėgiškai ir vėl niekur, jau nebepakenčiamai dar ir dar, ir dar, ir niekur, ir staiga deginamai, svaiginamai visas niekur dingo, ir laikas sustojo, ir jie buvo vienas kito gleby, laikui sustojus, ir jis pajuto, kaip žemė pajudėjo ir nuplaukė iš po kojų"
"Tad jeigu likimas vietoj septynių dešimčių metų dovanos septynas dešimtis valandų, tai toji dovana - dabar mano rankose, ir laimė, kad aš tą žinau. Ir jeigu man nebėra skirta nei "ilgai", nei "iki amžiaus pabaigos", nei "nuo šiol", o yra tik "dabar", tai ką gi, reikia branginti šį "dabar", ir man belieka tuo tik džiaugtis."
"Nėra nieko daugiau, tik dabar. Nėra vakar dienos ir, aišku, nėra jokio rytojaus. Kokį amžių turi išgyventi, kad tą suprastum? Yra tik dabar, ir jeigu šis "dabar" - tik dvi dienos, tai šios dvi dienos yra tavo gyvenimas, ir visko jame bus atitinkamai proporcingai. Štai kaip per dvi dienas išgyvenamas visas gyvenimas. Ir jeigu liausiesi dejuoti ir reikalauti to, ko niekad negausi, būsi išgyvenęs gerą gyvenimą. Geras gyvenimas matuojamas ne bibliniais laiko periodais."
"Nesakau, kad tu kvailas. Tu tiesiog kurčias. O kurčias negirdi muzikos. Nė radijo negirdi. O jeigu negirdi, tai jam labai lengva pasakyti, kad tokių dalykų iš viso nėra.'
"Ką norėtum dabar užuosti? Saldžiąsias žoles, kuriomis indėnai iškloja savo pintines? Dūmuose rūkytą odą? Ar žamės kvapą pavasarį po lietaus? Ar kvapą jūros, kurį jauti, žengdamas garstyčiomis užžėlusiu Galisijos pajūriu? Ar salos vėją, pasitinkantį tave, kai tamsoje plauki Kubos link? JIs kvepia žydinčiais kaktusais, mimozom ir laukinėm vienuogėm. O gal labiau patiktų kvapas čirškinamo kumpio rytą, kai esi išalkęs? Kavos aromatas rytą? Kvapas prakąsto obuolio? Ar spaudžiamo sidro, ar šviežios, tik iš krosnies, duonos?"
"Mano širdis - tai tavo širdis. - Pajusk. Tu neturi kitos širdies, tik mano. - Nei kojų, nei rankų, nei kūno."
"Blogas sapnas laukia progos išsipildyt"
"Negi nežinai, kad žudymas - blogis? Žinau. Ir vis tiek žudai? Taip. Ir tu vis dar tebesi absoliučiai įsitikinęs, kad tavo kova teisinga? Taip. Žudyti reikia, jei tai būtina, tačiau pateisinti žudymo nevalia. Jei pateisini žudymą, tada viskas neteisinga."
"Mirtis jam buvo tuščias žodis, ir jis nei įsivaizdavo jos, nei bijojo. Užtat gyvenimas - tai javų laukas kalvos atšlaitėje, banguojąs vėjyje. Gyvenimas- tai vanagas, sklendžiąs dangumi. Gyvenimas - tai molinis ąsotis vandens po kūlės, kai stulpu stovi dulkės ir vėjas pusto pelus. Gyvenimas - arklys taro kojų ir karabinas skersai balną, ir kalva, slėnis, upokšnis, apaugęs medžiais, ir tolumoje dunksantys kalnai."
"Paskui jiedu buvo kartu ir, judant laikrodžio rodyklei, kurios dabar nematė, abu žinojo, kad negali atsitikti nieko vienam, ko neatsitiktų antrajam, kad tai didžiausias dalykas, koks begali būti, kad tai viskas ir kad tai amžina: tai, kas buvo buvę ir yra dabar ir kas dar bus. Tai, ko jie galėjo neturėti, jie turi. Turi dabar ir praeityje, ir visados, ir dabar, ir dabar, ir dabar. O, dabar, dabar, dabar, vienintelis dabar, visagalis dabar, ir nėra kito dabar, vien tik tu dabar, ir dabar yra tavo pranašas. Dabar ir per amžius dabar. Tebūnie dabar, dabar, nes nėra kito dabar, vien tik dabar. Taip, dabar. Dabar nereikia nieko, tik dabar, nieko daugiau, tik šito dabar, ir kur esu aš, ir kur esi tu, ir kur antrasis iš mudviejų, ir neklausinėk kodėl, niekados neklausinėk, yra tik šitas dabar; ir tebūnie visados ir per amžius dabar, amžinai dabar, nes dabar amžinai vienas dabar; vienas, tik vienas dabar, nėra vieno katro, o yra vienas dabar, vienas, vienas, kuris dabar kyla, dabar sklendžia, dabar tolsta, dabar suka ratą, dabar skrieja, dabar tolyn, dabar dar toliau, o dabar dar toliau, ir dar, ir dar toliau; vienas ir vienas yra vienas, yra vienas yra vienas, yra vienas, vis dar vienas, vienas žemyn, vienas minkštai, vienas ilgesingai, vienas švelniai, vienas džiaugsmingai, vienas ištikimybėje, vienas su viltimi, vienas dabar alkūnėmis ant žemės, ant nukirstų, nugulėtų pušies šakelių, kvepiančių ūgliais ir naktimi; ir jau visiškai ant žemės dabar, ir netrukus jau brėkš rytas."
</strong>
Gera knyga. Hemingvėjus turi retą įtaigą. Sukurta šiek tiek absurdiška, gal net nereali situacija, įtraukia, prikausto ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Galbūt per drąsu sakyti nereali, to laikmečio žmogui turbūt tokia situacija atrodė normali, kasdieniška. Tačiau vienaip ar kitaip kūrinys pulsuoja vidiniais išgyvenimais, tokiais kuriuos mato ir jaučia tik "nekurtieji". Patriotizmo, pasiaukojimo idėjos, kurios puikiai išryškintos Ispanijos partizaninio karo kontekste. Skaudžiai ir jautriai keliama reikiamybės žudyti problema. Ir, žinoma, graži, naivi ir bene tobula meilės istorija, su graudžia pabaiga. Labai patiko! "Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau."
~K.K.~
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą