Laiškas Jam.
Sveikas, Brangusis,
Jei manęs kas paklaustų „Už ką Tu taip labai jį myli?“ – aš nežinočiau ką jiems atsakyt. Aš nežinau, kodėl kiekvienas rytas Tavo rankose, kiekviena naktis mūsų lovoje, kiekviena diena šalia Tavęs yra tokios ryškios ir didelės. Kai tuo tarpu dienos be Tavęs pilkos, nepastebimos, nereikšmingos. Aš nežinau, kodėl prasminga viskas, ką aš darau tampa tik tada, kai aš tai darau dėl Tavęs. Skaniausia kava – visada Tau, kvapniausias maistas – visada Tau, mano kūnas – visada Tau, mano mintys – visada apie Tave. Aš – Tau. Aš vėl gi nežinau, kodėl laikausi įsikibusi Tavęs taip, lyg po Tavęs jau nieko nebebus, nebebus manęs, gyvenimo – NIEKO. Tuščia. Aš Tavęs negaliu ištrint, išnaikint, išmest – Tu man visur esi. Tu man viskas.
Žinau, kad Tu niekada nebūsi toks „svajonių vyras“, kokį įsivaizduoja kiekviena jauna moteris šalia savęs, koks turi būti išsvajotas vaikų tėvas, gyvenimo partneris, draugas. Tu niekada nebūsi tobulas vaikinas, kuris supras, mylės ir gerbs. Tu niekada net ir nesistengei manęs suprast, Tu niekad gal nesistengei manęs mylėt, netroškai padaryt manęs laiminga, Tu niekad gal ir negerbei manęs, Tu niekada manęs nepaklausei, kaip aš jaučiuosi, Tu niekad nepasiūlei savo pagalbos, Tu niekad man nieko nedovanojai, niekada nespaudei manęs rankose verkiančios, Tu niekada net nepaklausei, apie ką aš svajoju, nejau Tu išties gali mane mylėt, jei Tu veikiausiai manęs nė nepažįsti. Tu nežinai, kodėl kartais aš verkiu, kai lyja, kai tyla spengia, kodėl man būna liūdna, kodėl kartais viskas sprogsta ir tada aš šaukiu. Ir baisiausia, kad Tu ir neprivalai to daryt, Tu neprivalai mylėt manęs, rūpintis, manim domėtis, gailėtis, gerbt. Čia aš pati susigalvojau, kad viskas taip turėtų būt ir gyvenu dabar siekdama priverst kitą žmogų gyvent taip, kaip jis nenori, elgtis taip, kaip jam nepatinka. O Tu juk neprivalai, neprivalai pasikeist vien tam, kad aš būčiau laiminga.
Man įdomu, apie ką Tu galvoji, kai būni vienas? Ar Tu mane bent kartais sapnuoji? Ar Tu bent kartais manęs išties ilgiesi? Ar Tau skauda, kai man skauda? Ar Tu džiaugiesi, jei aš laiminga? Ar Tu norėtum, kad aš būčiau Tavo vaikų mama? O apie ką Tu svajoji? O ko Tu nori? Nejau ir aš pas Tave to niekad neklausiau? Kodėl Tu kartais toks šaltas, niūrus ir nelaimingas? Kodėl Tu nekalbi, kodėl visada tyli ir nieko nesakai? Nesakai, kas blogai, nesakai, kodėl Tu pilnas pykčio, kodėl Tu nusivylęs, kodėl Tu taip niekuo nepasitiki. Kodėl Tu nedavei man progos Tavęs suprast? Mes taip dažnai kartu, Tu šalia manęs, užmiegi – pabundi, bet atrodo, kad Tavęs čia išvis nėra, kad mes abu kažkur kitur. Aš gyvenu savo susikurtam tobulam pasauly ir būna pamirštu, kad išties viskas netaip. O Tu gyveni – nežinau kur. Aš vis nesugebu suprast, ar tik aš viena sprendžiu čia tokias sudėtingas gyvenimiškas problemas, o Tu tiesiog gyveni. Mes gyvenam, dirbam, mylimės, pasikalbam retsykiais, patylim, pavakarojam. Ir Tau to gana. Sveikas, gyvas, pavalgęs ir viskas. Ko žmogui daugiau bereikia. Nejau išties? Nejau išties daugiau nieko nėra? Tai kam tada stengtis? Ne – aš netikiu, jei nieko nebūtų – neskaudėtų. Neskaudėtų, kai Tu manęs nematai, kai Tu manęs negirdi ir nepastebi, neskaudėtų, kai Tu toks tolimas, nepasiekiamas. Man nesinorėtų Tau padėt, Tavim patikėt.
Ir aš žinau, kad viskas anksčiau ar vėliau baigsis, tik nežinia kaip. Galbūt mes susituoksim ir gyvenism – pavalgę, apsirengę, gerai išsimiegoję, gražiuose namuose su dideliais langais, baltom kvepiančiom užuolaidom, porele laimingų vaikų, turbūt mes turėsim dar ir šunį ir gėlių darželį po langu, aš turėsiu didelę spintą aukštakulnių, o Tu gražų, naują automobilį ir viskas bus taip, kaip ir turi būti. Ir tai aš vadinsiu pabaiga, nors ir išsvajota. Nes Tu vis tiek manęs niekad ir nepaklausi, kodėl aš kartais verkiu, kai lyga. O aš vis dar verksiu. Ir tada jau niekad niekas manęs to nepaklaus, nes aš atrodysiu laiminga. Galbūt viskas baigsis kitaip, galbūt Tu vieną dieną išeisi su visam ir niekada pas mane negrįši ir aš nežinau, kas bus tada, galbūt aš mirsiu be Tavęs, galbūt sugrius visas mano pasaulis, nebeliks nieko... Ir vis tiek, jei lis – aš verksiu. Ir galbūt kas nors vieną rytą ateis ir paklaus, kodėl. Kodėl man taip liūdna, kai lyja...
Tu man visada buvai ir būsi viskas. Tu mano vienintelis – amžinai. Aš visą gyvenimą priklausysiu tik Tau. Bet svarstau, galbūt turėčiau palikti sau šansą papasakoti kam nors, kodėl lietus mane liūdina. Be Tavęs – aš dar turiu vilties. O su Tavim vilties seniai nėra.
Amžinai Tavo J.
P.S. Nepyk. Ir kai lyja – neverk. Aš amžinai Tave mylėsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą