Šiandien viskas atrodo visai kitaip nei anksčiau. Šiandien viskas sudėtingiau. Šiandien lyg ir mažiau skauda, lyg ir mažiau ašarų išliejama, lyg ir mažiau skundžiamasi, bet kasdienybė slegia. Užsigrūdinau. Dabar, kai bėdos tikros, didelės pamatuojamos ir apčiuopiamos - nebeverkiama. Nebėra kam pasiskųst, paliūdėt kartu, dabar nieko nėra. Kaip atėjom į pasaulį po vieną, taip ir išeisim. Niekieno nepalydėti, neapkabinti, nesuprasti. Kiek reikėjo nugyvent ir suprast, kad įsitikinčiau vienatvės tironija. Niekas kitas nepagelbės, nepadės - tik Tu pats. Nieko kito nėra. Žmogus iš prigimties yra egoistas, saugantis tik save, užjaučiantis tik save, mylintis tik save. Ir nieko čia nepakeisi. Ir nėra ko kaltint - tokia tiesa. Teks pamiršt išsvajotą besąlygišką meilę. Tokios nebūna. Taip slegia mintys, kad viskas, apie ką buvo svajota, kad viskas, ko buvo laukta tėra iliuzija, kuri kuriama mažiems vaikams tam, kad jų vaikystė būtų gražesnė, pilna pasakų ir svajonių. Tai vienintelė man suvokiama priežastis, kodėl kodėl nuo vaikų slepiamos pasaulio ydos. Kad mes visada turėtume vietą ir laiką, kur norisi sugrįžt. Į laiką, kai dar nežinojom tiesos. Nusivylimas supratus klastą nėrs toks baisus, kaip gyvenimas be prisiminimo apie tobulą laiką.
Aš lygiai kaip ir visi - paprastai ir aiškiai galiu pasakyt - noriu sugrįžt stgsl. Labai. Kad vienintelė mažą galvelę laužanti mintis būtų "Ar jau pakanjamai šiltas mėlynojo ežero vanduo?"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą